kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Achmatova


Ana Achmatova (1889–1966) buvo peterburgietė, gimusi Odesoje Andrejaus ir Inos Gorenko šeimoje. Nuo 1910 m. ji pradeda pasirašinėti Achmatovos vardu, slapyvardžiui paimdama prosenelės iš motinos pusės pavardę. Jos pirmasis rinkinys
Vakaras (1912) pelno jai šlovę, po dviejų metų, 1914 m. išeina rinkinys Rožinis, įtvirtinęs jos kaip geriausios rusų poetės reputaciją. Tai buvo tas retas atvejis, kai ir kolegos (Marina Cvetajeva, Vladimiras Majakovskis, Borisas Pasternakas ir kiti) pripažįsta naują žodį poezijoje, ir gimnazistės dievina autorę ir mėgdžioja ją. Tuo metu Achmatova kartu su vyru Nikolajumi Gumiliovu ir Osipu Mandelštamu buvo svarbiausios akmeizmo figūros. Ji buvo pačiame Rusijos literatūrinio gyvenimo centre, o žymūs dailininkai piešė jos legendinį karališkąjį profilį. Šioje poezijoje žavėjo griežtas, analitiškas ir kartais negailestingas kalbėjimas apie pačius privačiausius dalykus.
Rinkinys
Baltųjų paukščių pulkas (1917) pradeda visai kitą Achmatovos poezijos laikotarpį. Tai poezija, suvokianti gyvenimo ir istorijos tragizmą, kurį atlaikyti gali tik asmeninės ir kultūrinės atminties pastangos. Rašantieji apie Achmatovos poeziją paprastai pastebi, kad būtent šiais eilėraščiais pradedama nutolti nuo postsimbolistinio poetinio mąstymo. Kituose dviejuose rinkiniuose Trauklapis ir Anno Domini. MCMXXI (abu 1921) Achmatova ima judėti klasicistiškumo link, kuris paprastai įžvelgiamas skaidrioje sintaksėje, griežtoje formoje bei tradicinių metrų pasirinkime.
Nors tai ne visai tiesa. 1940–1965 m. Achamtova rašė „Poemą be herojaus“, kurioje kalbama apie dingusią XX a. antrojo dešimtmečio kultūrą – teatrališką, maskaradinę, su paslaptimis ir nuojautomis. Ji buvo išspausdinta jau po Achamtovos mirties. Šiai „Poemai“ būdinga hermetinio poetinio kalbėjimo maniera. „Poema“ reikalavo ne tik biografinio rakto herojams ir situacijoms atpažinti bei susieti. Jai suprasti taip pat reikėjo tiksliai atsiminti tekstus, kuriuos nepaprastai gausiai citavo „Poema“, tokiu būdu atgaivinanti modernizmo meną pinti tankų, keliasluoksnį teksto audinį, kuomet kelios paslėptos citatos mezga reikšmingus tarpusavio santykius.
Po 1921 m. sekė pirmoji ilga publikacijų pauzė – iki 1940 m., kai išėjo knyga
Iš šešių knygų. Po to prasidėjo antroji „tyla“, trukusi iki 1965 m., kai buvo išleista Laiko tėkmė. Abi pertraukas lėmė radikalus laikmečio ir rašytojos nesutarimas, kurį valdžia demonstravo itin agresyviai. Achmatovos nespausdino, jos poezija visiškai netiko porevoliucinei ir stalininei Rusijai. Netiko ir jos gyvenimas. Jos pirmas vyras Nikolajus Gumiliovas buvo sušaudytas. Nikolajus Puninas, su kuriuo gyveno beveik dešimt metų, du kartus areštuotas, gavo dešimt metų lagerio, ten ir mirė. Sūnus Levas Gumiliovas, sukūręs vienu metu madingą etnogenezės teoriją, 1938 m. gavo aštuonis metus pataisos darbų kolonijoje.
Poemoje „Requiem“ (1935–1940) rašoma būtent apie šį laikotarpį, kai Achmatova stovėjo eilėse į kalėjimus perduoti daiktų arba gauti žinių apie artimuosius kartu su tūkstančiais kitų žmonių, ieškančių dingusiųjų ir nuteistųjų.
1946 m., prasidėjus antrajai persekiojimų bangai, įtakingas komunistų partijos funkcionierius Andrejus Ždanovas paskelbė pranešimą apie žurnalus
Žvaigždė ir Leningradas, o pagrindiniais kritikos objektais tapo Achmatova ir Michailas Zoščenka, kurių kūrinius šie žurnalai spausdino. Ždanovas išvadino Achmatovą poniute, kuriai terūpi siaurutis intymus pasaulis bei religinė mistinė erotika. Tai buvo aiškus nuosprendis – nespausdinti, ignoruoti, persekioti.
Tačiau puolant literatūrinei ir politinei valdžiai, nedalyvaujant oficialioje literatūroje vyko ir kitas gyvenimas. Pamažu Achmatova tapo viena iš vos kelių, o vėliau ir paskutine didžiosios Sidabro amžiaus rusų literatūros atstove, kurios įvertinimo ir palaiminimo siekė jaunieji poetai. Žymiausias iš šios „Achmatovos berniukų“ kartos buvo Josifas Brodskis. Achmatova žinojo ir sėkmės, ir nesėkmės kainą (Mandelštamo biografiją vadino idealia poetui), o Tirono ir Poeto kovą laikė kone privaloma tikrojo poeto dalia. Todėl kai prasidėjo teismo procesas prieš „dykaduonį“ Brodskį, ji tarė apokrifinę frazę „Kokią biografiją mūsų raudonplaukiui kuria!“. Pati Achmatova taip pat gerai suvokė savo vietą poezijoje ir rusų poezijos istorijoje. Ji buvo ir arbitras, ir viena iš paskutiniųjų žmonių iš šlovingo, turtingo, margo XX a. pradžios rusų literatūros pasaulio, bandžiusių išgyventi sustabarėjusioje oficialioje sovietinėje kultūroje.
Leningrade, dabar Sankt-Peterburge, ant namo, kuriame gyveno Achmatova (buvusių grafo Šeremetjevo rūmų, virtusių butais), buvo iškalti žodžiai, tapę „Poemos be herojaus“ epigrafu: „Deus conservat omnia“ – „Dievas išsaugoja viską“. Po daugelio metų Josifas Brodskis, rašydamas eilėraštį Achmatovos šimtmečio proga, pratęsė juos: „Dievas išsaugoja viską, ypač žodžius / atleidimo ir meilės“. Brodskis dar kartą suformuluoja mintį apie Achmatovai svarbią individualios atminties pastangą, kurią paliudyti gali tik (poezijos) žodžiai: „iš mirtingųjų lūpų / jie skamba aiškiau nei iš dangiškos vatos“.

Natalija Arlauskaitė


Ana Achmatova. Eilėraščiai.Petrovas Vodkinas - Anos Achmatovos portretas.

Ar žinote, kad...