Literatūra
- Tautosaka
- Antika
- Viduramžiai
- Renesansas
- Barokas
- Apšvieta
- Romantizmas ir realizmas
- XX amžiaus literatūra
- Ankstyvasis modernizmas
- Nepriklausomos Lietuvos literatūra
- Katastrofų literatūra
- Sovietmečio literatūra
- Išeivijos literatūra
- Aistis
- Aputis
- Babickaitė
- Baliukevičius-Dzūkas
- Baliukonė
- Baltrušaitis
- Baltušis
- Binkis
- Bložė
- Boruta
- Bradūnas
- Brazdžionis
- Būga
- Cvirka
- Čigriejus
- Čiurlionienė
- Čiurlionis
- Degutytė
- Geda
- Gimbutienė
- Girnius
- Granauskas
- Greimas
- Grinkevičiūtė
- Grušas
- Gutauskas
- Herbačiauskas
- Jonauskas
- Juškaitis
- Katiliškis
- Kaupas
- Kavolis
- Keturi vėjai
- Kondrotas
- Krivickas
- Kulbakas
- Liūnė Sutema
- Lukša-Daumantas
- Lukšienė
- Maceina
- Mackus
- Mačernis
- Mačiūnas
- Maldonis
- Marcinkevičius
- Martinaitis
- Mekas
- Meras
- Mieželaitis
- Mikelinskas
- Mikuta
- Milašius
- Miliauskaitė
- Milošas
- Mykolaitis-Putinas
- Miškinis
- Morkūnas
- Nėris
- Nyka-Niliūnas
- Ostrauskas
- Pūkelevičiūtė
- Radauskas
- Radzevičius
- Riomeris
- Sadūnaitė
- Saja
- Savickis
- Simonaitytė
- Sirijos Gira
- Sruoga
- Strielkūnas
- Suckeveris
- Šalkauskis
- Šaltenis
- Šatrijos Ragana
- Šeinius
- Šimaitė
- Šimkus
- Širvys
- Škėma
- Tarulis
- Tysliava
- Vaičiulaitis
- Vaičiūnaitė
- Venclova
- Vilimaitė
- Vydūnas
- Žilinskaitė
- Žlabys-Žengė
- Žukauskas
- Achmatova
- Apolineras
- Beketas
- Bodleras
- Borchesas
- Brodskis
- Džoisas
- Hesė
- Kafka
- Kamiu
- Kavafis
- Levis
- Mandelštamas
- Marinetis
- Pasternakas
- Prustas
- Rilkė
- Skujeniekas
- Šimborska
- Verlenas
- Šiuolaikinė literatūra
- Literatūrologija
Achmatova
Ana Achmatova (1889–1966) buvo peterburgietė, gimusi Odesoje Andrejaus ir Inos Gorenko šeimoje. Nuo 1910 m. ji pradeda pasirašinėti Achmatovos vardu, slapyvardžiui paimdama prosenelės iš motinos pusės pavardę. Jos pirmasis rinkinys Vakaras (1912) pelno jai šlovę, po dviejų metų, 1914 m. išeina rinkinys Rožinis, įtvirtinęs jos kaip geriausios rusų poetės reputaciją. Tai buvo tas retas atvejis, kai ir kolegos (Marina Cvetajeva, Vladimiras Majakovskis, Borisas Pasternakas ir kiti) pripažįsta naują žodį poezijoje, ir gimnazistės dievina autorę ir mėgdžioja ją. Tuo metu Achmatova kartu su vyru Nikolajumi Gumiliovu ir Osipu Mandelštamu buvo svarbiausios akmeizmo figūros. Ji buvo pačiame Rusijos literatūrinio gyvenimo centre, o žymūs dailininkai piešė jos legendinį karališkąjį profilį. Šioje poezijoje žavėjo griežtas, analitiškas ir kartais negailestingas kalbėjimas apie pačius privačiausius dalykus.
Rinkinys Baltųjų paukščių pulkas (1917) pradeda visai kitą Achmatovos poezijos laikotarpį. Tai poezija, suvokianti gyvenimo ir istorijos tragizmą, kurį atlaikyti gali tik asmeninės ir kultūrinės atminties pastangos. Rašantieji apie Achmatovos poeziją paprastai pastebi, kad būtent šiais eilėraščiais pradedama nutolti nuo postsimbolistinio poetinio mąstymo. Kituose dviejuose rinkiniuose Trauklapis ir Anno Domini. MCMXXI (abu 1921) Achmatova ima judėti klasicistiškumo link, kuris paprastai įžvelgiamas skaidrioje sintaksėje, griežtoje formoje bei tradicinių metrų pasirinkime.
Nors tai ne visai tiesa. 1940–1965 m. Achamtova rašė „Poemą be herojaus“, kurioje kalbama apie dingusią XX a. antrojo dešimtmečio kultūrą – teatrališką, maskaradinę, su paslaptimis ir nuojautomis. Ji buvo išspausdinta jau po Achamtovos mirties. Šiai „Poemai“ būdinga hermetinio poetinio kalbėjimo maniera. „Poema“ reikalavo ne tik biografinio rakto herojams ir situacijoms atpažinti bei susieti. Jai suprasti taip pat reikėjo tiksliai atsiminti tekstus, kuriuos nepaprastai gausiai citavo „Poema“, tokiu būdu atgaivinanti modernizmo meną pinti tankų, keliasluoksnį teksto audinį, kuomet kelios paslėptos citatos mezga reikšmingus tarpusavio santykius.
Po 1921 m. sekė pirmoji ilga publikacijų pauzė – iki 1940 m., kai išėjo knyga Iš šešių knygų. Po to prasidėjo antroji „tyla“, trukusi iki 1965 m., kai buvo išleista Laiko tėkmė. Abi pertraukas lėmė radikalus laikmečio ir rašytojos nesutarimas, kurį valdžia demonstravo itin agresyviai. Achmatovos nespausdino, jos poezija visiškai netiko porevoliucinei ir stalininei Rusijai. Netiko ir jos gyvenimas. Jos pirmas vyras Nikolajus Gumiliovas buvo sušaudytas. Nikolajus Puninas, su kuriuo gyveno beveik dešimt metų, du kartus areštuotas, gavo dešimt metų lagerio, ten ir mirė. Sūnus Levas Gumiliovas, sukūręs vienu metu madingą etnogenezės teoriją, 1938 m. gavo aštuonis metus pataisos darbų kolonijoje.
Poemoje „Requiem“ (1935–1940) rašoma būtent apie šį laikotarpį, kai Achmatova stovėjo eilėse į kalėjimus perduoti daiktų arba gauti žinių apie artimuosius kartu su tūkstančiais kitų žmonių, ieškančių dingusiųjų ir nuteistųjų.
1946 m., prasidėjus antrajai persekiojimų bangai, įtakingas komunistų partijos funkcionierius Andrejus Ždanovas paskelbė pranešimą apie žurnalus Žvaigždė ir Leningradas, o pagrindiniais kritikos objektais tapo Achmatova ir Michailas Zoščenka, kurių kūrinius šie žurnalai spausdino. Ždanovas išvadino Achmatovą poniute, kuriai terūpi siaurutis intymus pasaulis bei religinė mistinė erotika. Tai buvo aiškus nuosprendis – nespausdinti, ignoruoti, persekioti.
Tačiau puolant literatūrinei ir politinei valdžiai, nedalyvaujant oficialioje literatūroje vyko ir kitas gyvenimas. Pamažu Achmatova tapo viena iš vos kelių, o vėliau ir paskutine didžiosios Sidabro amžiaus rusų literatūros atstove, kurios įvertinimo ir palaiminimo siekė jaunieji poetai. Žymiausias iš šios „Achmatovos berniukų“ kartos buvo Josifas Brodskis. Achmatova žinojo ir sėkmės, ir nesėkmės kainą (Mandelštamo biografiją vadino idealia poetui), o Tirono ir Poeto kovą laikė kone privaloma tikrojo poeto dalia. Todėl kai prasidėjo teismo procesas prieš „dykaduonį“ Brodskį, ji tarė apokrifinę frazę „Kokią biografiją mūsų raudonplaukiui kuria!“. Pati Achmatova taip pat gerai suvokė savo vietą poezijoje ir rusų poezijos istorijoje. Ji buvo ir arbitras, ir viena iš paskutiniųjų žmonių iš šlovingo, turtingo, margo XX a. pradžios rusų literatūros pasaulio, bandžiusių išgyventi sustabarėjusioje oficialioje sovietinėje kultūroje.
Leningrade, dabar Sankt-Peterburge, ant namo, kuriame gyveno Achmatova (buvusių grafo Šeremetjevo rūmų, virtusių butais), buvo iškalti žodžiai, tapę „Poemos be herojaus“ epigrafu: „Deus conservat omnia“ – „Dievas išsaugoja viską“. Po daugelio metų Josifas Brodskis, rašydamas eilėraštį Achmatovos šimtmečio proga, pratęsė juos: „Dievas išsaugoja viską, ypač žodžius / atleidimo ir meilės“. Brodskis dar kartą suformuluoja mintį apie Achmatovai svarbią individualios atminties pastangą, kurią paliudyti gali tik (poezijos) žodžiai: „iš mirtingųjų lūpų / jie skamba aiškiau nei iš dangiškos vatos“.
Natalija Arlauskaitė